Skip to Menu Skip to Content Skip to Footer

Informacija

Iš kelionių dienoraščių:

Dėmesio, atidarykite naujame lange. SpausdintiEmail

 

 
 
 

Į Šveicarijos Alpes su Ditma

Man patiko Ditmos sukurta triada: kalnai, sveikas maistas ir joga. Pasakiau supaprastintai, taciau tame slypi daugybė dalykų. Pirmiausia – kelionė į dar nepažintą šalį, po gražiausias jos vieteles (Šveicarijos Alpės), tada – gyvenimas aukštai kalnuose, sniegu pasipuošusių viršūnių papėdėje (apie 2000m.) ir dar – kas rytą dvasią ir fizines galias stiprinantys jogos pratimai, išgyventus stresus malšinantis taisyklingas kvėpavimas bei vegetarinis maistas, leidžiantis kopti į kalnus ir nepavargti.
Tam, kam pabodo pasyvios atostogos – tysojimas pliažuose ir besaikis valgymas, pravartu paeksperimentuoti ir pasinerti į kitokį poilsį, į širdžiai ir kūnui prasmingesnes keliones, kurias jau ne pirmi metai organizuoja Ditma. O tie, kurie jau ir taip sveikai gyvena, iš pirmųjų sakinių mane suprato, tiesa? Bereikia susirasti kuprinę, įsimesti į ją reikalingiausius daiktus ir drabužius, nepamiršti paso ir fotoaparato, ir... pirmyn į kalnus.
Čia jus lydės patyręs keliautojas, puikiai pažįstąs kalnus, diplomuotas jogos mokytojas ir keli vegetarinės virtuvės profai.
Man patiko, kad niekas neverčia tų, kurie pirmą kartą susipažįsta su kalnais ar su joga, viską daryti šimtu procentų. Tiesiog palengva priprasite jaustis šimtu procentų gerai, kas rytą pabusdami su šypsena. Ir ji bus be jokių pastangų.
O iki susitikimo su Šveicarijos Alpėmis pralėksite pro Čekijos miestą Pilzeną, kuriame galima paskanauti tikro čekiško alaus. Prie Vokietijos – Šveicarijos sienos, Šafhausene žavėsitės Reino kriokliu ir netoliese besidriekiančiu Liucernos miestu. Čia jus pasitiks ne vieno poeto apdainuotas Keturių Kantonų ežeras su savo vaizdingomis pakrantėmis.
O kai jau būsite visiškai atsiganę kalnuose – susėmę begalę saulės bučinių, prisigėrę gaivaus kalnų oro, puikiai išsimiegoję kalnų nameliuose, pagaliau iki persisotinimo prisibastę kalnų keliais, atgal sugrįšite pro mūsų turistų mintinai „išmoktą“ ir pamiltą Prahą.
Iš visos širdies dėkoju Ditmai už šią, kitokią, žymiai turiningesnę kelionę.

Dalia 

 
   
 
 
 

Svaiginantys “Ditmos” žygiai Juodkalnijoje

Juodkalnijos pliažus išmėginau dar prieš keletą metų. Čia ramiau, negu kur nors kitur Pietuose. Patiko toji laukinė gamta ir jūra. Įsitaisiusi prie pat vandens ant aukštų akmenų mėgau žvalgytis po bekraštę jūrą.
O šiemet “Ditmos” kelionių agentūra sugundė paklajoti po šios šalies kalnus. Susidomėjusi atradau, jog Juodkalnijos kalnų viršūnės pakankamai aukštos – Medjed siekia 2287 m. aukštį, o visų aukščiausia yra – Dormitoro viršukalnė, Bobotov Kuk (2523 m). Sniegas bei ledas čia išsilaiko ištisus metus.
“Ditma” žaviuosi vien todėl, kad ji myli kalnus – ištisą savaitę mes praleidome juose. Kasdien, užsimetę ant pečių kuprinėles su maistu ir būtiniausiais daiktais, nešdamiesi palapines, išsiruošdavome į vienos ar kelių dienų žygius po gražiausias parko vietoves (Ledo urvai, Uvita Greda) arba po kalnus.
Kokie draugiški vieni kitiems tapome – kaip viena šeima. Atsirado nepaprastas bendrumo jausmas... Iš pradžių, pusiau juokaudami, išsirinkome iš savo tarpo medicinos seselę, o taip pat virėją (pasitaikė tikras profas!) Valgėme lengvai, beveik vegetariškai, jei neminėsime lietuviškų lašinukų (koks žygis be jų). Dažniausiai ant dujinės viryklės virdavome paprastą penkių grūdų košę, makaronus, kurių Lietuvoje, ko gero, ne kiekvienam įsiūlytum… Gėrėme šaltinio vandenį… Maudėmės gaiviuose kalnų ežeruose. Nakvojome kempinge, palapinėse. O kur dar laužas, lietuviškos dainos, linksmi pašnekesiai…

Juodkalnija – maža, tačiau be galo graži Viduržemio jūros baseino šalis, kurią nuo Italijos skiria Adrijos jūra. Be kalnų čia dar grožėjomės piečiausiu pasaulio fiordu, vaikščiojome giliausiu Europoje Taros upės kanjono pakraščiu, pabuvojome vienintelėje nepaliestoje Europos girioje. Kiekvienas šios ekologiškos šalies kampelis unikalus ir savo gamta, ir draugiškais, paslaugiais gyventojais.
O kol pasiekėme Juodkalniją, pasigrožėjome unikaliais Plitvicos ežerais Kroatijoje, kurortiniais bei ypač senus amžius menančiais šios šalies miestais.
Į Lietuvą grįžome per Vengriją, Slovakiją, Lenkiją.
Kiekviena mano kelionė su “Ditma” savaip unikali, tačiau ši – po Juodkalnijos viršūnes – dar kartą patikino, jog, kaip sako tikri alpinistai, “už kalnus gražesni gali būti tik kalnai”…

Virginija

 
 
 
 
 

Provansas su Ditma

Į Provansą su Ditmos kelionių agentūra vykome geguzes mėnesį žydint levandoms. Žodžiais sunkiai nusakomas tas laukų mėlynumas... O kvapas... Levandos dar žydės ir birželį, ir gal net liepą. Mat kai visu savo pajėgumu jos tviska lygumose, tai aukštai kalnuose vaiski augalų žydruma dar tik skleidžiasi. Po Provansą gera keliauti bet kuriuo sezonu, net vasarą, per didžiausius karščius, mat kelias tęsiasi Viduržemio jūros pakrante, ir nuo jūros sklinda maloni gaiva.
Nuo Lietuvos iki Provanso tenka nukeliauti daugiau nei 2000 km. Tam prireikia poros dienų. Pasirinkome Vokietijos kryptį, važiavome per Niurnbergą, Miuncheną, siekdami šiek tiek Šveicarijos (Ženeva, Bernas). O grįžome per Reinaldo kantoną, rinkdamiesi ne autostradą, bet kelią per kalnus, pasiekdami 2500km aukštį. Nes, kaip sako didieji alpinistai, už kalnus gražesni gali būti tik kalnai. 
O kokie nuostabūs kurortiniai miesteliai pakeliui... Su viduramžišku senamiesčiu, pilimi, nuo kurios kažkada prasidėjo miestas siauromis gatvelėmis bei mažučiais nameliais. Net ir dabar šie 16-17 a. nameliai gyvi, juose gyvena žmonės. Jie mielai bendrauja su keliautojais, kurių per dieną sutinka begalę.
Trumpiau ar ilgiau apsistodami pravažiavome Ansi, Oranžą, Point du Garą, Avinjoną... Šį, vieną iš įspūdingiausių miestų apžiūrėjome detaliau. Klaidžiojome po didingus popiežių rūmus, vakare susipažinome su turininga šio krašto vynų istorija, žinoma, neapsieidami be vynų degustacijos.
Toliau kelionės maršrutas vingiavo link Rivjeros, Kanų, Nicos, Monako. Šie miestai atsiradę jau 19 a. ir yra išgarsinti žinomų žmonių. Į Monaką, kaip esame ne kartą girdęję, renkasi turtingi lošėjai iš visų šalių. Tai - šalis kunigaikštystė, su 30 tūkst. gyventojų. Miestas tarsi amfiteatras, žaviais nameliais besileidžiantis nuo aukštumų į jūrą. Visur nepaprasta švara, kiekvienas kampelis tviska lyg mažas botanikos sodas. Dar šioje karalystėje stulbina akvariumas su daugybe rūšių žuvų, o ant kalno - sodas su egzotiškais sukulentais ir kaktusais.
Grįždami pasirinkome aplankyti Milaną su jo didinga katedra ir garsųjį Vokietijos miestą - Drezdeną.
Iš viso per 11 dienų pralėkėme per 5 šalis, keliautojai suskaičiavo net apie 300 pravažiuotų tunelių. Visi pasidžiaugėme Provanso gyventojų nepaprastu draugiškumu. Kas rytą sutikti žmonės, išėję nusipirkti donos, daržovių į turgelį, maloniai sveikinosi su mumis... O kur dar didinga gamta aplink: ežerai, kalnai, vijoklinių augalų pavasarinis žydėjimas, kvapai... Tarpais, jei netrukdė rūkas, buvo matyti Monblano kepurė.
Provanse pabuvus norisi ir vėl sugrįžti. Patys prancūzai sako, jog kas buvo Paryžiuje, tai Prancūzijos nematė, nes Prancūzija nėra Paryžius. Prancūziją veikiau atstovauja Provansas.
Ši kelionė, kaip ir daugelis kitų šaunių kelionių gimė kelionių organizatoriaus „Ditmos projektai“ iniciatyva. Per asmeninę patirtį nuoširdžiai rekomenduoju rinktis šią kelionių agentūrą. Ditma yra pati išbandžiusi šį maršrutą, kaip ir kitas patrauklias bei egzotines keliones, ir jos šaunūs, kūrybingi darbuotojai nuolatos jas tobulina.

Reda Uksaitė

 

 
   
  
Į Islandiją sugrįžau su Ditma
Islandija - Ledo ir ugnies šalis, stebinanti savo grožiu ir verčianti nerimauti dėl nuolat kintančio oro. Tai maža ir atkampi sala tarp Atlanto vandenyno ir atšiauriųjų Grenlandijos bei Norvegijos jūrų, pusiaukelėje tarp Europos ir Amerikos.  Saloje gyvena apie tris šimtus tūkstančių norvegų ir keltų (airių) palikuonių, kurie yra atlaikę ir aukso amžių, ir badą bei marą. O šiuo metu tai viena iš turtingiausių pasaulio valstybių, iš kurios mums, lietuviams, yra ko pasimokyti.
Šioje šalyje ir gyvenau, ir dirbau, ir turistavau.  Dar neužmiršau, kad vasarą temperatūra čia retai kada pakyla virš 18-os laipsnių (aukštikalnėse apie 5-10), o žiemą čia nėra labai šalta, nors salą nuolat šiaušia šiaurūs Atlanto vėjai. Dabar į šias vietas mielai užsuku keliaudamas, šįsyk su Ditmos kelionių agentūra. Drauge su kitais turistais žaviuosi unikalia Islandijos Gamta bei netipiniais, šildomais geoterminiais vandenimis, miestais. Toks visų pirma yra Reikjavikas (išvertus - krantas dūmuose) - pati šiauriausia pasaulio sostinė, kurioje ir spiečiasi daugiausia šalies gyventojų - apie 180 tūkst.   
Įdomiausia, jog šioje šalyje yra tik vienas kelias, kuriuo galima apvažiuoti aplink salą, - štai kodėl niekada nepasiklystama. Nors per 100 ar 300 km. galima nesutikti nė vieno žmogaus, nė vienos gyvenvietės...
Nusileidę oro uoste Keflavike, kelionę po šalį pradėjome rytų kryptimi. Čia 30 km. spinduliu galima išvysti tris žymiausius objektus. Pirmasis - Gulfosas, įspūdingiausias krioklys, ilgam paliekantis įspūdį. Antrasis objektas – Geizyras. Jį jau iš tolo „išduoda“ į debesis besiveržiantys dūmai. Tai karštosios versmės ir verdantys purvo telkiniai (temperatūra nuo 110 iki 120 laipsnių). Šiuo metu aktyviausias, nuolat į aukštį išsiveržiantis geizeris – Strokkuras.  Toliau mus pasitinka stebinantis savo unikalumu Pingvelyro slėnis. Gruntas čia taip įskilęs (4 metrų plotis ir 40 metrų gylis), jog, anot mokslininkų, po daugelio metų Islandija bus padalinta į dvi dalis.
Tolyn į pietus aplankome vis dar veikiantį vulkaną Heklą (1491 m). Pasak senų gyventojų, tai – vartai į pragarą. Mat šis ugnimi pulsuojantis kalnas – tai pats aktyviausias vulkanas Islandijoje, išsiveržiantis kas dešimt metų ir nušluojantis viską, kas pasitaiko kelyje, - taip žuvo ne kartą atstatinėtas prie pat kalno įsikūręs kaimas. Iš viso saloje „verda“ apie 20 aktyvių vulkanų.
O į neįprastą europiečio akiai Vik miestelį pravartu pasižvalgyti iš viršaus. Žemyn, kalno šlaitu besidriekiantys islandiški namukai žavi kaip senovinės architektūros pavyzdžiai. Stogai – žolių bei samanų, nameliai prisiploję prie kalno lyg būtų įmontuoti į uolas... O žmonės, gyvenantys juose – atviri ir nuoširdūs turistams.
Nors Islandija yra sala, bet, kaip vikingų palikuonys, Islandijos gyventojai domisi viskuo ir ne tik moka priimti keliaujančius, bet ir patys mėgsta keliauti. Kaip ir mūsų tautietį, islandą sutiksi visur, - keliaujantį, dirbantį bei gyvenantį užsienyje, pagaliau, kaip tikrą vikingą, užsiimantį verslu.
Toliau pravažiuojame Eldhrauno teritorija, kur susikaupė didžiausia išsiliejusios lavos masė... O dar toliau – pats kelionės „cinkas“ – išvysti ledyną iš arti, pastovėti ant 0,5 km. storio ledo... Ir dar ta nepaprastai žydra ledynų spalva.
Ne, Islandija iš tiesų yra nenupasakojama – ją reikia pamatyti.
Tomas

 
 

lionesmontisKalnai.ltJAKturistas