Į piečiausią, palei Viduržemio jūros pakranrę besitęsiantį Prancūzijos regioną Provansą mūsų kelionių firmos užsuka nedažnai. Savitą požiūrį į šį kraštą turi ir patys prancūzai. Šiauriečiai apie provansiečius kalba su švelnia ironija. Šis seną dialektą, papročius ir tradicijas išsaugojęs kraštas garsėja mokančiais džiaugtis gyvenimu ir savo žemę mylinčiais žmonėmis. Juk saulė jiems šviečia ištisus metus!

Geografija

Provanso sieną nužymėjo pati gamta: vakaruose Ronos upė, pietuose – jūra, rytuose – Alpės, o šiaurėje – alyvmedžių giraitės. Provansas užima apie 32 tūkst. kv. km. teritoriją, kurioje gyvena 5 mln. gyventojų. Kraštovaizdis – ir gilūs tarpekliai, ir Camargue,o  druskožemis, ir lygūs, levandomis apsodinti laukai, ir saulės nutvieksti paplūdimiai.
Oficialioji Provanso sostinė yra Marselis, tačiau gyventojai nuo seno pirmenybę teikia Avinjonui. Kraštas neindustrinis, tačiau laikomas turtingiausiu Prancūzijoje. Mat Marselis, Tulonas ir Nica yra svarbūs uostai, kuriuose statomi ir remontuojami laivai. O derlingos pietų žemės išaugina ne tik vaisių ir daržovių, bet ir gausų vaistinių augalų derlių.
Viduržemio jūros pakrantė – tinkamiausia poilsiui. Turtingi europiečiai čia mėgdavo paviešėti net ištisus metus, tad pakrantės “nusėtos” elegantiškais vasarnamiais. Nuo jūros maždaug per dvi valandas galima atsidurti kalnų papėdėje, viliojančiuose slidinėjimo kurortuose. Ištisus metus, nes leidžia šiltas, saulėtas ir be kritulių klimatas, galima keliauti Ronos upės slėniais, vyno keliu. Tiesa, kalbant apie klimatą, negalima užmiršti žieminio vėjo, vadinamo “mistraliu” (valdovas). Dėl jo šio krašto žmonės sakosi esą tvirti kaip alyvmedžiai bei karšti kaip saulė, vos tik ji pašviečia...

Istorija

Pirmieji šią jūros pakrantę atrado finikiečiai. Prieš 2500 metų graikai šiame krašte įkūrė svarbiausius miestus: Marselį, Nicą, Arlį, Nimą. Vėliau šias žemes užkariavo romėnai, priskirdami jas prie garsių savo provincijų. Palaipsniui žodis “provincija” virto Provansu – tikruoju krašto pavadinimu. Viduramžiais Provansas nuolat buvo dalijamas, valdininkai keitėsi. Bene pats sunkaiusias metas buvo saracėnų iš Kordobos kalifato (Ispanija) įsiveržimas. Po daugybės mūšių užkariautojai buvo išvyti iš Provanso, jo sostine tapo Arli miestas. Šiuo laikotarpiu klestėjo Anžu dinastija, o mirus paskutiniajam šios dinastijos palikuoniui, kraštas atiteko naujam karaliui Liudvikui XI.
Iki pat Renesanso epochos Provansą drebino religiniai žygiai. Vėliau, 18a. kraštas išgyveno maro epidemiją, nusinešusią tūkstančius gyvybių.
Revoliucijos metais (1793m.) Marselio mieste, kuris tapo revoliucijos lopšiu, gimė “Marselietė”, dabartinis Prancūzijos himnas. Tuomet Provansas buvo padalintas į tris dalis, o Nica tapo nepriklausoma kunigaikštyste. Ir tik 1860-aisiais Nica buvo prijungta prie Provanso.

Senosios kultūros pėdsakai

Provansiečiams pavyko išsaugoti savo kultūrinį identitetą. Čia vis dar galima išgirsti provansietišką dialektą, savitas dainas ir poeziją.
Kraštas garsėja kvapniųjų aliejų ir parfumerijos pramone. Štai kodėl alyvmedis yra Provanso simbolis. Alyvuogių aliejaus esencija maišoma su levandomis ir taip gaminami malonaus kvapo natūralūs muilai, prausikliai, kremai, kvepalai, oro gaivikliai. O sudžiovintas levandas patogu naudoti kaip natūralius kvepalus, dedamus į drabužių spintas. Alyvų bei levandų puokštelėmis iki šiol siuvinėjami audiniai, - lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai, vyriški marškiniai, suknelės.
O jei pasidairysime po mažus, praėjusius šimtmečius menančius pajūrio miestelius, negalėsime atsistebėti jų jaukumu ir grožiu. Siaurutės gatvelės, namukai, mūryti iš akmenų, mažytės suvenyrinės krautuvėlės, pilnos siuvinėtų staltiesėlių, raitytų kavinukų, įvairiausių interjero detalyčių, ir viskas kvepia...

Miestai: Marselis

Tai didžiausias Prancūzijos uostamiestis ir, beje, seniausias, o taip pat antras pagal dydį miestas šalyje. Jis labai egzotiškas, judrus, anksčiau turėjęs prastą narkotikų prekyvietės reputaciją. Būtent nuo šio miesto ir prasidėjo Provanso istorija. VII a. prieš Kristų graikai aplink natūralią Lacydono įlanką įkūrė gyvenvietę Masiliją, netrukus tapusią Marselio uostu. Šiandien senovinė prieplauka yra tarsi miesto širdis, mėgstamiausia Marselio gyventojų pasivaikščiojimų bei vakaro renginių vieta. Marselis žymus architektūriniais paminklais, - nuo graikų šventyklų iki šiuolaikiško modernizmo.
Uostamiestis priima ir priglaudžia keliautojus iš visų žemynų. Jis nuo seno yra įvairių tautų kultūrinė kryžkelė. Marseliečiai – nuoširdūs ir atviri atvykstantiems. Šis miestas dar garsėja ir specifine savo virtuve, ypač populiari žuvienė – bujabes.
Marselyje yra daug puikių muziejų. Senojo uosto kvartale įsikūrę Musee Docks Romains, Musee d,Histoire de Marseille, Musee de Vieux Marseille ir Musee de la Mode.
Muziejuje des Beaux-Arts eksponuojami Michelio Serre,o grafika, 1721m. maro Marselyje vaizdai, miesto planai ir freskos, vaizduojančios miestą graikų ir romėnų laikais.
Chateau d,If (Kukmedžio pilis) vilioja į mažą salelę, už 2 km. nuo uosto. Grėsminga tvirtovė niekada nebuvo naudojama karo veiksmams, ji iškart virto kalėjimu. Pagal gidų pasakojamas legendas, šioje tvirtovėje, neva, kalėjo A.Dumas herojus grafas Montekristas. Keliautojams rodoma kamera su iškirsta anga į jūrą.
Vienuolynas (Abbaye de St-Victor) savo išore taip pat primena tvirtovę. Sugriautas saracėnų, jis buvo atstatytas Xia. Vienuolyno bažnyčioje yra kripta su originalia požemine koplyčia, kurioje daug sarkofagų. Vasario 2d. vienuolynas prisipildo maldininkų, norinčių pagerbti šv. Marijos Magdalietės, Lozoriaus ir šv. Mortos atvykimą prieš beveik 2000 metų.

Orange

Orange,as yra klestintis šalies centras. Pievos, vaismedžių sodai, derlingi vynuogynai pavertė šį miestą svarbia vynuogių, alyvuogių, medaus turgaviete. Smagu pasižvalgyti po XVII a. Hotel de Ville rūmus, kur žavios gatvės veda į ramius ir pavėsingus skverus, kiemus. Orange, e yra du didingiausi Europoje romėnų architektūros paminklai – Romėnų teatras ir Triumfo arka. Teatras pastatytas I a. Augusto valdymo laikais, jis pasižymi tobula akustika. Iki šiol čia vaidinama ir koncertuojama.
Trijų arkų monumentas pastatytas apie 20m. po Kristaus gimimo. Jis įmantriai išpuoštas kovų vaizdais.

Avinjonas

Avinjonas - tai senoji popiežių buveinė bei tradicinė Provanso sostinė. Dėl Romoje vykusių tarpusavio kovų ir Prancūzijos karaliaus Pilypo IV rezgamų intrigų 1309 m. Popiežius Klemensas V perkėlė popiežiaus dvarą į Avinjoną. Čia jis išbuvo iki 1377 m. Miestas regėjo net 7 popiežių kartas. Per tą laiką kuklus vyskupo būstas ant Ronos upės kranto pavirto nuostabiais rūmais. Masyvi siena buvo gyvybiškai svarbi, norint apsisaugoti nuo nusikaltėlių gaujų, tuo pat laikotarpiu buvo nutiestas ir vienas iš pirmųjų tiltų per upę. Šiandien rūmuose nėra prabangaus XIV a. dvaro gyvenimo pėdsakų, nes beveik visi baldai bei meno kūriniai metams bėgant buvo išgrobstyti.
Šiame mieste, be popiežiaus rūmų, esama ir kitų architektūros lobių. XIII a. archivyskupo rezidencijoje įsikūrė Musee du Petit Palais. Čia eksponuojama romaninė ir gotikinė skulptūra, viduramžių tapyba, Boticelli,o ir Carpaccio kūriniai. Avinjone apstu puikių bažnyčių: Cathedrale de Notre-Dame-des-Doms ir XIV a. Eglise St-Didier.
Yra nemažai muziejų, saugojančių kultūrinį, meninį Provanso šalies palikimą, o taip pat demonstruojančių šiuolaikines meno kolekcijas.
Avinjone kasmet vyksta teatro festivaliai, pritraukiantys viso pasaulio įžymybes.

Arles

Įsikūręs prie Ronos upės kranto, miestas tapo istoriniais vartais į Camargue,ą. Čia ir romėnų architektūros paminklai – arena bei Konstantino maudyklos, ir gynybinė ochros spalvos siena, ir vėlesnių laikų romėniški pastatai su raudonais čerpių stogais. Arles mieste Provanso tradicijų ir papročių muziejai yra geriausi visoje srityje.
1888-1889 m. čia gyveno Van Goghas, tapęs Arles miestą labiau kaip pramoninį. Šiandien šis miestas turistinis, kviečiantis į įvairias pramogas, -nuo festivalio iki bulių kovų.

Kanai

Kanai mums asocijuojasi su festivaliais, ypač su Tarptautiniu kino festivaliu. Miestą išgarsino lordas Broughamas, Didžiosios Britanijos lordas kancleris. Apstulbintas anuomet dar mažo kaimelio grožio ir švelnaus klimato, jis įsigijo čia vasarnamį. Juo pasekė kiti užsieniečiai. Taip Kanai tapo pirmaujančiu Viduržemio jūros kurortu. Senamiestis, kurį aptiko lordas, driekiasi Mont Chevalier kalno šlaitu.

Monakas

Iš pradžių tai buvo graikų gyvenvietė, vėliau ją užėmė romėnai, o 1297 m. Grimald,ų šeima nusipirko ją iš Genujos ir iki šiol čia tarpsta šios šeimos palikuonys. Monako kunigaikštystė užima 1,9 km2 plotą, ir nors ši valstybė trečdaliu padidino savo teritoriją užkasusi sąvartynus, ji vis viena yra nykštukinė (užima mažesnį plotą nei Niujorko centrinis parkas).
Monakas išgarsėjo dėl savo Grand Casino. 1878 m. jį įsteigė Karolis III, siekdamas išsigelbėti nuo bankroto. Karolio pradėtas verslas buvo toks sėkmingas, kad jis net atleido piliečius nuo mokesčių. Ir šiandien Monakas yra mokesčių rojus, o jo gyventojų pajamos didžiausios visame pasauylyje. Keliautojus labiausiai traukia gegužį čia vykstančios lenktynės ir sausį Monte-Carlo ralis. Čia vyksta begalė festivalių įvairiais sezonais: fejervarkų, cirko, taip pat pasaulinio lygio baleto, operos.

Kulinarinis paveldas

Provanso gastronomijos pagrindas – alyvuogių aliejus ir prieskoninės žolės. Pagrindiniai patiekalai – daržovių salotos bei desertiniai kepiniai su alyvuogių aliejumi. Alyvuogės patiekiamos kaip aperityvas, jos gausiai naudojamos gaminant įvairius patiekalus, o ypač padažus. Iš alyvuogių spaudžiamas gardus aliejus, taip pat gaminamos užkandinės tyrelės.

Maisto gamintojų ir gurmanų džiaugsmui, turguose prekystaliai linksta nuo meniškai išdėliotų vaisių ir daržovių.
Provanse labai mėgstamos jūros gėrybės. Dažnai patiekiamos egzotiškos dviejų rūšių žuvys: skorpionžuvė ir jūrų vilkas. Taip pat gausiai vartojami aštuonkojai, kalmarai, sepijos, midijos, langustai, krabai, unguriai, sardinės, ančiuviai ir menkės.
Žuvienė („Bouillabaisse") - tai bene svarbiausias Prancūzijos Rivjeros indėlis į tarptautinę kulinariją. Kokias žuvis dėti į žuvienę, buvo nuspręsta būtent Provanse. Be konkurencijos čia pirmauja skorpionžuvė, kuri žuvienei virti naudojama išimtinai Provanso regione.

Provanse ypač mėgstama prancūziška duona arba bandelė („Pan Bagna"). Ant jos dedami ančiuviai, pomidorai, alyvuogės, žalieji pipirai ir kapariai. Visa tai dar apšlakstoma alyvuogių aliejumi.

Liežuvį galima praryti, ragaujant prancūzišką „Ratatouille". Tai baklažanų, pomidorų, cukinijų, svogūnų, česnako ir prieskoninių žolelių troškinys.
Čia galite ne tik paragauti, bet ir patys pasigaminti Nicos salotų („Salade Nicoise"). Sudėtis: tuno gabalėliai, pomidorai, kietai virti kiaušiniai, alyvuogės, ančiuviai, virtos bulvės, žaliosios pupelės, žalieji pipirai, kapariai ir kiti ingredientai (lemia jūsų fantazija). Visa tai užpilta alyvuogių aliejumi ir paskaninama česnaku.

„Soupe au Pistonu" – tai sriuba, primenanti itališką „Minestrone", kuri gaminama iš daržovių, pupelių ir makaronų ir, priklausomai nuo sezono, dar gali būti paskaninta „Pesto" padažu.